Lietuviai – Rytų Europos tauta, didžioji dalis gyvena Lietuvoje, egzistuoja ženkli lietuvių diaspora JAV, negausios autochtonų lietuvių mažumos Baltarusijoje ir Lenkijoje (Seinai, Punskas), taip pat lietuvių bendruomenės Šiaurės ir Pietų Amerikose bei buvusios SSRS valstybėse. Iš viso yra virš 4 milijonų žmonių, laikančių save lietuviais. Lietuviai, kaip ir latviai, kalba baltų kalbų grupei priklausančia kalba. Dauguma tikinčiųjų – katalikai, egzistuoja nežymios protestantų mažumos – Biržuose, Kėdainiuose – sietinos su Radvilų veikla.

Istorija

Kalba ir kilme lietuviai sietini su kitomis baltų gentimis – jotvingiais, latgaliais, kuršiais, sėliais, nadruviais ir kt., gyvenusiomis nemažose Rytų ir Centro Europos teritorijose, įskaitant ir dabartinę Lietuvą bei Latviją. Ilgainiui, dalis šių tautų asimiliavosi ar buvo sunaikintos slavų genčių ir Rusios valstybės rytuose, bei Kryžiuočių Ordino ir Lenkijos vakaruose. Likusios susiliejo su lietuviais ir ganėtinai ženkliai įtakojo lietuvių tautos vystimąsi. Kryžiuočiams ir lenkams, popiežiaus pritarimu, formalia priežastimi kovai su baltais pasitelkus krikščionybės plėtrą, lietuviai išliko paskutine sėslia pagoniška tauta Europoje.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) metais, o ypatingai po Liublino Unijos, lietuvių gyvenama teritorija palaipsniui ir nuosekliai mažėjo – nyko lietuvių populiacijos šiaurės vakarų Baltarusijoje, Rytų Prūsijoje (Mažojoje Lietuvoje), dabartinės Lenkijos teritorijoje.

Pagrindinė priežastis palaipsniui lietuvių tautos arealo mažėjimui, buvo lietuvių kalbos padėties silpnumas Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valdančiojo sluoksnio – bajorų, tarpe. Lietuvių tautos asimiliacija teritorijose, besiribojančiose su kaimyninėmis tautomis vyko ir dėl kultūrinio lietuvių kalbos silpnumo – senoji gudų kalba ilgą laiką buvo LDK administracijos kalba, lenkų kalba – „prestižinė“, o lietuvių kalba liko vartojama valstietijos, kurios padėtis su baudžiavos įvedimu nuolatos silpnėjo.

Objektyvus lietuvių kalbos silpnumas bei tai, jog lietuviai LDK sudarė mažumą, sąlygojo lietuviškumo suvokimą ne kalbiniu, bet teritoriniu-politiniu atžvilgiu, to pasėkoje didelė dalis bajorų net ir nemokėdami lietuvių kalbos, save laikė neatskiriama lietuvių tautos dalimi. Šio kontraversiško dualizmo – „Kilmė lietuvis, tautybė lenkas“ pavyzdžiai yra Adomas Mickevičius, Mykolas Riomeris ir netgi Jozefas Pilsudskis.

Lingvistiniu pagrindu, modernioji lietuvių tauta pradėjo formuotis tik XIX a. pusėje, lietuvių kalbos kultūrai užpildant nišą atsiradusią lenkų kalbą viešajame gyvenime keičiant rusų kalbai. Prievartinė rusifikacija davė priešingą rezultatą ir netgi Spaudos Draudimas 1864-1904 metais nesutrukdė lietuvių moderniosios tautos sparčiam formavimuisi. Galutinai lietuvių modernioji tauta susiformavo tarpukario Lietuvos Respublikoje.

Antrasis pasaulinis karas skaudžiai palietė lietuvių tautą, sunaikindamas ilgametę lietuvių autochtonų mažumą Rytų Prūsijoje – Lietuvninkus bei diskredituodama lietuvių tautą pasaulinėje bendruomenėje dėl dalyvavimo genocide (Lietuvoje sunaikinta per 90% žydų - dižiausias procentas Europoje Filipas Biunaras, Žanas Pjeras Doranas, Danielius Stevanas, Žanas Klodas Vialis. "Istorija 3", Vilnius: Baltos Lankos, 1995, p. 182). Sovietų Sąjungos okupacijos metais lietuvių tauta nepaisant "stalinistinių" represijų, dėka aktyvios rezistencijos, skirtingai nuo kitų mažųjų SSRS tautų nepatyrė ženklios rusifikacijos – priešingai, Lietuvos teritorijoje, įvyko tautinė konsolidacija – lietuvių skaičius viršijo 80% visų Lietuvos gyventojų.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, lietuvių tauta susiduria su vis labiau ryškėjančia demografinės krizės problema, sąlygojama visuomenės senėjimo, gimstamumo mažėjimo bei gausios emigracijos.

Baltai

리투아니아인 | Litauer | Lithuanians | Litavci | リトアニア人の一覧 | Litwini | Литовцы | Литоvци | Lietuvieši