Arbata yra gėrimas, ruošiamas džiovintus kininio arbatmedžio (Thea sinensis), Thea assamica arba jų hibridų lapus ir pumpurus kelioms minutėms užpylus karštu vandeniu. Galima pridėti vaistažolių, prieskonių ar vaisių gabaliukų. Arbata taip pat vadinami perdirbti ir išdžiovinti arbatmedžio lapai (arbatžolės), o kartais - bet koks vaisių ar žolelių (rožių žiedlapių, ramunėlių) užpilas, net jei į jo sudėtį Camellia sinensis ir neįeina.
Arbatžolių gėrime yra alkaloidų (kofeino daugiausia - 2-4,4%), rauginių, baltymų, angliavandenių, organinių rūgščių, mineralinių medžiagų, vitaminų (C, B1, B2, PP, P)
Arbatžolės auginamos Kinijoje, Indijoje, Bangladeše, Irane, Korėjos respublikoje, Šri Lankoje (Ceilone), Taivane (Formose), Japonijoje, Indonezijoje, Nepale, Australijoje, Argentinoje ir Kenijoje.
Arbata atsirado iš lenkų kalbos herbata, savo ruoštu kilusio iš lotyniško herba thea (vaistažolių arbata), savo sudėtyje irgi turinčio dėmenį „te“, aptariamą žemiau. Kiniškas arbatą reiškiantis hieroglifas 茶 skirtingai tariamas kinų kalbos dialektuose. Pasaulyje išplito šie tarimo būdai: Te (POJ: tê), kilęs iš Minano dialekto Siameno (Amoy) uosto, Cha iš dialekto, naudojamo Guangdžou Kantono uoste, taip pat Honkonge ir Mandarinų dialekte šiaurės Kinijoje. Dar vienas tarimo būdas yra Zoo, naudojamas Wu dialektu Šanchajuje.
Iš varianto Te kildinami arbatos pavadinimai šalyse, kuriose kalbama armėniškai, daniškai, olandiškai (thee), angliškai (tea), suomiškai, estiškai (Tee), prancūziškai (Thé), vokiškai (Tee), hebrajiškai (תה, te arba tei), vengriškai, islandiškai, indonezietiškai, itališkai (tè), latviškai, malajiškai, norvegiškai, singalietiškai, ispaniškai (té), švediškai (te), tamiliškai (thè), jidiš ir lotynų (thea) kalbomis.
Pavadinimai iš Cha arba Chai kilo šiose šalyse: albanų, arabų, bulgarų, bengalų, kroatų, čekų, graikų, hindi, japonų (茶, ちゃ, cha), korėjiečių, nepaliečių (chia), persų, portugalų, rumunų, rusų (чай, chai), serbų, slovakų, slovėnų (čaj), suahilių, tagalogų, tajų, tibetiečių, turkų, malajų, ukraniečių, vietnamiečių (chà arba trà), kartais naudojamas Airijoje (Dubline) cha, šiaurės amerikoje chai naudojamas išskirtinai indiškai chai arba masala chai.
Pietų Amerika (ypač Andų šalys) - vienintelė vieta, kur arbatos pavadinimas nesusijęs su anksčiau paminėtais žodžiais. Stimuliuojantis užpilas Matė čia jau buvo vartojamas seniau nei atvežta mums žinoma arbata. Dabar įvairiose pietų Amerikos vietose bet kuri arbata yra vadinama Mate.
Pasakojama, kad keliaujant legendiniam Kinijos imperatoriui ir kinų medicinos kūrėjui Shenongui, keli laukinio arbatos krūmo lapeliai įkrito į jo karštą vandenį. Šis iš smalsumo paragavo gėrimo. Jis pastebėjo, kad arbatos lapai padeda stiprinti, harmonizuoja organizmą. Todėl arbata laikoma viena pirmųjų kinų medicinos priemonių.
Arbata kaip užpilas, geriamas malonumui, atsirado Tangų dinastijos arba ankstesniais laikais. Tangų dinastijos rašytojas Lu Ju 陆羽 parašė pirmąjį arbatai skirtą traktatą Cha Jing 茶经.
Japonijoje arbata auginama nuo IX a. Auginimo ir paruošimo būdai buvo perimti iš kinų, tačiau vėliau japonai arbatos kultūra kai kuriose srityse kinus net pralenkė.
Kadangi venecijietis keliautojas Marco Polo pamiršo paminėti arbatą savo kelionės užrašuose, yra spėjama, kad pirmieji europiečiai, susidūrę su arbata, buvo arba jėzuitai, gyvenę Pekine ir lankęsi paskutinių Mingų imperatorių rūmuose, arba portugalų tyrinėtojai, kurie lankėsi Japonijoje 1560 m.
Rusijoje arbata atsirado 1618 m., kai Mingų imperatorius jos padovanojo carui Aleksandrui.
Greitai arbata atsirado Europoje ir labai išpopuliarėjo prancūzų bei nyderlandų turtingųjų sluoksniuose. Anglijoje arbata pradėta vartoti apie 1650 m. ir manoma, kad pradininkė buvo Portugalijos princesė ir karaliaus Čarlzo Antrojo žmona Katerina Braganzietė.
Iki XIX a. Kinija buvo vienintelė arbatos eksportuotoja pasaulyje. Didelė arbatos paklausa Britanijoje sukėlė milžinišką prekybos deficitą su Kiniją. Britai įkūrė savo arbatos plantacijas kolonijinėje Indijoje. Prekybos deficitą bandė subalansuoti pardavinėdami kinams opiumą, dėl ko 1842 metais prasidėjo pirmasis opiumo karas. Po to didelės arbatos plantacijos atsirado kitose europiečių kolonijose - Indonezijoje, Kenijoje, o dar vėliau Bangladeše, Tarybų Sąjungoje, Turkijoje, Irane, Argentinoje, Vietname, Naujojoje Gvinėjoje, nors čia užauginta arbata nepasižymi ypatingomis savybėmis ir naudojama įvairiems mišiniams gaminti.
Arbatos augintojai iš Korėjos, Japonijos, Taivanio ir Kinijos dažniausiai gauna didesnes pajamas negu "Juodąją arbatą" gaminančios šalys.
Kitas apdorojimo žingsnis - oksidacijos proceso sustabdymas - atliekamas kaitinant nusausintus lapus. Šis procesas, matyt vyno mėgėjų, pavadintas fermentacija, nors iš tiesų tikroji fermentacija nevyksta, nes tai nėra susiję su etanolį gaminančiais mikroorganizmais. Esant netinkamai drėgmei ir temperatūrai ant arbatlapių atsiranda kerpių, kurios sukelia fermentaciją ir iškiria nuodingas medžiagas. Tuomet arbatą reikia sunaikinti.
Arbatos lapai paliekami džiūti pavieniui arba suvynioti į mažus kamuoliukus, jeigu gaminama parako arbata. Pastarasis procesas užima daug laiko ir dažniausiai taikomas tik aukštesnės kokybės pekoe arbatoms. Arbata dažniausiai apdorojoma praėjus 1-2 dienoms po derliaus nuėmimo.
Iki XVII a. buvo gaminama tik tokia (žalioji) arbata.
Beveik visos arbatos, sufasuotos pakeliuose, ir dauguma kitų arbatų yra maišytos. Maišymas gali vykti arbatos plantacijoje arba sumaišomos iš įvairių vietų atvežtos arbatos. Maišymo tikslas - stabilus skirtingų metų derliaus skonis, aukštesnės kainos.
Pastaruoju metu, tobulėjant sauso džiovinimo technikai, ištraukimo metodams ir dėl paprastesnio pagaminimo, vis dažniau vartojamos miltelių ar kondensuotos arbatos.
Maišytų arbatų rūšys:
Abu minėti mišiniai yra populiarūs Britų salose.
Toliau aprašomas populiariausias arbatos ruošimo būdas. Visiškai kitokie metodai yra naudojami Šiaurės Afrikoje, Tibete ir kitose vietose.
Geriausiai arbata paruošiama, laisvus lapus pilant tiesiai į indą arba arbatos filtrą, tačiau tinkamai gali būti pagaminta ir iš arbatos maišelių. Kai kas arbatą užpila tiesiai puodelyje. Tinkamiausias vanduo yra minkštas, filtruotas.
Kinijoje arbata skirstoma į pirmąjį, antrąjį, trečiąjį, ketvirtąjį ir penktąjį užpilimus. Pirmasis užpilimas, kad arbata būtų išplauta, iškart išpilamas. Geriami kitų užpilimų arbata, pradedant antruoju. Geriausi užpilimai laikomi nuo trečiojo iki penktojo, nors įvairios arbatos atsiskleidžia skirtingai ir gali reikalauti daugiau užpilimų.
Didžiausia klaida gaminant juodąją arbatą - per žema temperatūra. Kylant aukštyn į kalnus, vandens virimo temperatūra krenta, dėl to labai sudėtinga paruošti juodąją arbatą kalnuose.
Arbata pritraukia mažiau nei per 30 sekundžių, bet ne daugiau kaip per 5 minutes, nes ilgiau palaikius, išsiskiria daug taninų ir arbata apkarsta. Stimuliuojantis arbatos poveikis atsiranda laikant 3 minutes, o raminantis - 5 minutes.
Vandens temperatūra - nuo 90 °C iki 100 °C. Kad arbata iškart neatšaltų, indas turi būti pašildytas. Šiai arbatai idealūs yra Jiksing molio arbatos indai. Geriausi rezultatai pasiekiami, naudojant šaltinio vandenį, nes jame esantys mineralai suteikia arbatai savito skonio.
Žaliosios - Ulungo ar Dardžilingo arbatos - yra kaitinamos trumpesnį laiką, kartais net mažiau nei 30 sekundžių. Pritraukimo metu, kad lapus atskirti nuo vandens, yra naudojamas arbatos koštuvas.
Arbatos pritraukimui labiausiai tinka ir yra geriausiai žinomi neglazūruotos keramikos — Jiksing indai, nes jie gaminami iš aukštos kokybės molio. Arbata geriama dažniausiai iš porcelianinių indų, nes pastarieji geriau išlaiko karštį. Anksčiau arbata buvo labai reta ir brangi, dėl to didesni jai skirti puodeliai atsirado tik po XIX amžiaus, arbatai masiškai paplitus ir atpigus.
Nerekomenduojama maišyti arbatos, kol ji yra pritraukiama, ir spausti paskutinių lašų iš arbatos maišelių, nes stiprumui tai įtakos nedaro: taip ištraukiama tanino rūgštis, kuri gali sugadinti arbatos skonį.
Arbatos dangtelis gali būti nukeltas, kad lapai pasiliktų kol arbata gurkščiojama. Laisva arbata būna didesniais ar net pilnais lapai, dėl to sąveika su oru mažesnė ir taip mažiau praranda aromato. Gera laisvų lapų arbata dažniausiai būna vakuumizuota, o tai padeda išlaikyti kvapnų aromatą.
Jungtinėje karalystėje nuo 1940 iki 1980 įvarios arbatos buvo parduodamos paketuose kartu su arbatos kortelėmis, kurios buvo skirtos vaikų kolekcijoms, iliustruotos ir tokio pat dydžio kaip cigarečių kortelės. Žinomiausios buvo "Typhoo arbata" ir "Brooke Bond" PG Tips, kurie sukūrė kortelių albumus kolekcininkams. Korteles iliustruodavo net ir kai kurie pripažinti dailininkai, tokie kaip Charles Tunnicliffe. Kolekcininkai vertina daugumą iš šių kortelių kolekcijų.
Чай | Planta de te | Čaj | Te | Te | Tee | Tea | Teo | Té | Tee (jook) | چای | Tee | Thé | תה | चाय | Tea | Teh | Teo | Tè | 茶 | Teh | 차 | Чај | Teh | Thee | Te | Te | Herbata | Chá | Ceai | Чай | Čaj | Čaj | Чај | Entéh | Te | 茶叶 | Tê