Pirmasis pasaulinis karas

Pirmasis pasaulinis karas - vienas iš pasaulinių karų, vykęs nuo 1914 iki 1918 m. Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Rytų Azijoje, kurio metu žuvo virš 9 milijonų žmonių. Joks ankstesnis konfliktas neįtraukė tiek daug žmonių į mūšio laukus kiek Pirmasis pasaulinis karas. Karo metu pirmą kartą panaudotas cheminis ginklas ir vykdyti pirmieji civilių bombardavimai iš oro. Dėl šio karo žlugo keturios Europos šalių dinastijos - Osmanai, Romanovai, Habsburgai ir Hohencolernai. Karas radikaliai pakeitė iki tol nusistovėjusią pasaulio tvarką ir sužlugdė paskutiniasias Europos absoliutines monarchijas. Pirmasis pasaulinis karas prisidėjo prie Rusijos revoliucijos sėkmės, o Vokietijos pralaimėjimas ir nesugebėjimas išspręsti prieštaravimus, kurie sukėlė Pirmąjį pasaulinį karą vėliau sudarė pagrindą nacizmo įsigalėjimui ir Antrojo pasaulinio karo kilimui 1939 m.

Bendra apžvalga

Iš pradžių karas prasidėjo tarp Vidurio Europos imperijų - Vokietijos bei Austrijos-Vengrijos - iš vienos pusės ir Antantės valstybių Prancūzijos, D.Britanijos, Rusijos bei Serbijos iš kitos pusės. Abi pusės planavo trumpą manevrinį karą. Prieš savo norą karo auka tapo Belgija, į kurią pagal Šlyfeno planą (Schlieffenplan) įsiveržė Vokietija, nepaisydama šios šalies neutraliteto. Karo metu į Vidurio Europos imperijų pusę stojo Osmanų imperija ir Bulgarija, o į Antantės pusę - Italija, Portugalija, Rumunija bei JAV. Iki karo pabaigos į jį įsitraukė 25 valstybės ir jų kolonijos, kuriose iš viso gyveno 1,35 milijardai žmonių, t.y. apie 1/4 tuometinio pasaulio gyventojų.

Pirmajame pasauliniame kare plačiai pradėta naudoti technika (šarvuočiai, lėktuvai ir orlaiviai) bei nuodingosios dujos, tačiau tai mažai veikė padėtį frontuose, kuriems buvo būdingas pozicinis karas. Tokiuose mūšių laukuose kaip prie Verdeno ir Flandrijoje žuvo milijonai kareivių, nors tai visiškai neįtakojo karinės padėties.

Prieš karą

Vokietija XIX-XX amžių sandūroje virto viena galingiausių valstybių ekonominiu ir kariniu atžvilgiu. Ji siekė perdalyti pasaulį, kuriame politinę persvarą turėjo senosios daug kolonijų turinčios valstybės.

Ypač dideli prieštaravimai iškilo tarp Vokietijos ir Jungtinės Karalystės. Taip pat buvo ir prieštaravimų su Prancūzija, Rusija.

Vokietija, Austrija-Vengrija ir Italija 1882 metais sudarė Trilypę Sąjungą. Kaip atsvara, 1891-1907 susidarė Prancūzijos, Rusijos bei Jungtinės Karalystės karinė-politinė sąjunga Antantė. Tarp šių blokų ėmė kilti daug nesutarimų.

1914 m. birželio 28 d. Sarajeve, tuomet Austrijai priklausančios Bosnijos ir Hercegovinos mieste, serbų patriotai nužudė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį Pranciškų Ferdinandą ir jo žmoną. Vienos vyriausybė šį atentantą laikė serbų sąmokslu. Užsitikrinusi savo sąjungininkės Vokietijos paramą, ji Serbijai pereiškė ultimatumą reikalaudama, kad austrų funkcionieriai ten be kliūčių galėtų atlikti tyrimą (liepos 23 d.). Gavusi miglotą atsakymą, Austrija mobilizuoja kariuomenę ir paskelbia Serbijai karą.

Karo pradžia

Karas prasidėjo 1914 m. liepos 28 d., kai Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai. Po to pagal galiojusius tarpusavio susitarimus į karą įsitraukė šių šalių sąjungininkai. Serbiją stojo ginti Rusija, kuri tokią pagalbą buvo pažadėjusi ankstesniais susitarimais. Rusija sutelkė savo kariuomenę pirmiausia prieš Austriją, paskui prieš Vokietiją (liepos 29-30). Vokietija reikalauja sustabdyti Rusijos kariuomenės mobilizavimą. Negavusi atsakymo, Vokietija pradėjo mobilizaciją ir paskelbė karą Rusijai (rugpjūčio 1), o paskui ir Rusijos sąjungininkei Prancūzijai (rugpjūčio 3).

Vakarų Europoje karo veiksmai prasidėjo 1914 rugpjūčio 3-4 d., kai Vokietijos kariuomenė įžengė į neutralią Belgiją. Per Belgiją vokiečiai tikėjosi apeiti pagrindinius Prancūzijos įtvirtinimus šalių pasienyje. Tai paakino Angliją įstoti į karą su Vokietija (rugpjūčio 4). Europa virto pačių kruviniausių jos istorijoje karo veiksmų arena. Rusijos puolimas Rytprūsiuose privertė vokiečius dalį Prancūziją puolančios kariuomenės perkelti į Rytų frontą.

Tolesnė eiga

1914 rugpjūtį vokiečių armija pereina Belgiją, Karalius Albertas I pasipriešina prie Ipro. Vokiečiai pralaužia prancūzų gynybą ir nustumia juos iki Marnos (rugsėjo 6). Rytuose vokiečiai apsupa rusų armiją prie Tanenbergo (rugpjūčio 30). Negalėdamas baigtis lemiama pergale, manevrinis karas virto poziciniu karu. Pagrindiniai frontai susitelkė šiaurės ir rytų Prancūzijoje ir Rusijos vakaruose. Turkija (1914 rugpjūtis) ir Bulgarija (1916 rugsėjis) prisideda prie Centrinių valstybių, o Italija išduoda Trilypę santarvę (1915 balandis) ir pereina kariauti į Antantės pusę. 1917 Jungtinėms Valstijoms įsitraukus į karą su Centrinėmis valstybėmis, Europos konfliktas virsta pasauliniu karu.

Per mūšį prie Verdeno (1916), pramintą "Verdeno pragaru", naudoti tūkstančiai patrankų, buvo paleidžiama apie 50 tonų sviedinių į hektarą žemės. Per keletą mėnesių ten galvas padėjo 700 tūkst. vokiečių ir prancūzų karių. Siaubingų skerdynių vietomis tapo Ipro miestas Belgijoje, Somos ir Marnos slėnis ir kitos vietovės, kur praėjo frontas.

Kylantis nepasitenkinimas ir mėginimai maištauti rodo, kad karas visus išvargino. Daugelyje šalių badaujanti liaudis protestuoja prieš maisto produktų nepriteklių. 1916 daugumos vokiečių nusivylimas išsilieja gausiais streikais, kurie po metų virs sukilimais. 1917 masiniai maištai kelia pavojų ir prancūzų fronto vienybei. Tačiau pačių skaudžiausių padarinių susilaukta Rusijoje. 1917 maištai, demonstracijos ir streikai peraugo į 1917 Vasario revoliuciją. Caras Nikolajus II atsižada sosto, ir Laikinoji vyriausybė pamegina įkurti buržuazinę respubliką. Tais pačiais 1917 bolševikai, palaikomi darbininkų ir kareivių tarybų (sovietų), per Spalio revoliuciją paima valdžią į savo rankas. Jiems vadovauja Vladimiras Iljičius Uljanovas, pasivadinęs Lenino slapyvardžiu. Leninas ir jo bendražygiai nutaria po Petrogrado sukilimo (1917 lapkričio 7-8) įvesti bolševikų diktatūrą. Paaukoję nemažai teritorijų Vakaruose, 1918 kovo mėnesį jie Breste pasirašo taikos sutartį su Centrinėmis valstybėmis.

Jungtinių Valstijų įstojimas į karą 1917 galutinai sutrikdė jėgų pusiausvyrą Antantės naudai. Centrinių valstybių pralaimėjimas tampa neišvengiamas, juo labiau 1918 rugsėjį pasirašo paliaubas Bulgarija, o spalio mėnesį ir Turkija. Lapkričio 11 Vokietijos įgaliotiniai pasirašo galutines paliaubas Kompjeno miške.

Karo pasekmės

Nuostoliai

Kare žuvo apie 9 mln. žmonių, apie 20 mln. buvo sužeisti ar tapo invalidais.

Politinės pasekmės

Per karą galutinai žlugo Vienos sistema, susiformavusi XIX a. pradžioje. JAV šio karo metu iškilo kaip stipri dominuojanti jėga.

Nuorodos