Anglų fizikas Izaokas Niutonas XVII a. suformulavo tris dėsnius, kuriais remiasi visa klasikinė mechanika. Šie dėsniai vėliau buvo pavadinti jo vardu.

Šiame straipsnyje m žymima kūno inercinė masė, v - kūno greitis, a - kūno įgytas pagreitis, F - kūną paveikusi (arba ir toliau tebeveikianti) jėga, p - judesio kiekis.

Pirmasis Niutono dėsnis

Inercijos (pirmasis Niutono) dėsnis teigia: jei kūno nepaveikia išorinės jėgos (arba jų poveikiai atsveria vienas kitą, t.y. kompensuojasi), tai kūnas išlaiko turėtą greitį (arba rimtį, jei greičio neturėjo):

$\backslash vec\{F\}\; =\; 0\; \backslash ;\; \backslash Rightarrow\; \backslash ;\; \backslash vec\{a\}\; =\; 0,\; \backslash ;\; \backslash vec\{v\}\; =\; const.$

Tai reškia, kad jeigu pavyktų sukurti aplinką, kurioje neveiktų absoliučiai jokios jėgos, kūnas visą amžinybę nesustodamas judėtų (arba išlaikytų rimtį). Taigi tobulomis sąlygomis judėjimui palaikyti nereikalinga energija.

Šiuo dėsniu apibrėžiamos inercinės atskaitos sistemos: sistemos, kuriose galioja pirmasis Niutono dėsnis, vadinamos inercinėmis.

Antrasis Niutono dėsnis

$\backslash vec\{F\}\; =\; \backslash frac\{\; \backslash mathsf\{d\}\; \backslash vec\{p\}\; \}\{\; \backslash mathsf\{d\}\; t\}$

Dydžių vienetų apibrėžimai parinkti taip, kad proporcingumo koeficiento čia nereikėtų. Kai judėjimo greitis pakankamai mažas, kūno masę galime laikyti pastovia ir pasinaudodami diferenciavimo taisyklėmis gauti:

$\backslash vec\{F\}\; =\; \backslash frac\{\; m\; \backslash ;\; \backslash mathsf\{d\}\; \backslash vec\{v\}\; \}\{\; \backslash mathsf\{d\}\; t\}\; =\; m\; \backslash vec\{a\}$

nes $\backslash vec\{p\}\; =\; m\; \backslash vec\{v\}$. Iš čia gauname kitą, dažniausiai naudojamą dėsnio formuluotę:

$\backslash vec\{a\}\; =\; \backslash frac\{\backslash vec\{F\}\}\{m\}$

Vis dėlto ši lygtis bendru atveju nėra teisinga - ją galime naudoti tada, kai judėjimo greičiai yra daug mažesni už šviesos greitį.

Turėdami omeny tai, kad masė - kūnų inertiškumo matas, akivaizdžiai matome, kad kuo didesnė masė, tuo mažesnį poveikį ta pati jėga sukelia kūnui. Tuo tarpu didesnė jėga labiau paveikia tos pat masės kūną. Šis dėsnis kartais vadinamas kertiniu dinamikos dėsniu, nes trimis pagrindiniais dydžiais - mase, jėga ir pagreičiu - prasideda dinamikos mokslas.

Atrodytų, kad iš antrojo dėsnio gaunamas pirmasis - įstačius vietoj pagreičio nulį, gauname, kad jėga neveikia, bet taip nėra. Pirmasis dėsnis apibrėžia sistemas, kuriose galime taikyti antrąjį dėsnį, todėl jie yra nepriklausomi.

Trečiasis Niutono dėsnis

$\backslash vec\{F\}\_\{12\}\; =\; -\backslash vec\{F\}\_\{21\}\; \backslash ,\backslash !$

Minusas prieš antrąją jėgą rodo, kad ji priešingos krypties nei pirmoji; tačiau tarp jų esantis lygybės ženklas reiškia, kad jėgų moduliai lygūs. Paradoksalu, bet kokia jėga Žemė traukia nuo obels krentantį obuolį, tokia pat jėga ir obuolys traukia Žemę į save. Tačiau pagal antrąjį Niutono dėsnį dėl milžiniškos Žemės masės jai obuolio suteiktas pagreitis toks mažas, kad ji net praktiškai nepajuda iš vietos, o obuolio masė tokia maža, kad jis dėl tos pat jėgos nukrinta.

Fizika

Newtonovi zakoni kretanja | Lleis de Newton | Newtonovy pohybové zákony | Newtons love | Newtonsche Axiome | Newton's laws of motion | Leĝoj de Newton pri movado | Leyes de Newton | Newtoni seadused | Lois du mouvement de Newton | Leis de Newton | חוקי התנועה של ניוטון | Newtonovi zakoni gibanja | Newton törvényei | Hukum gerak Newton | Principi della dinamica | ニュートン力学 | 뉴턴의 운동법칙 | Ņūtona likumi | Hukum-Hukum Pergerakan Newton | Wetten van Newton | Newtons bevegelseslover | Zasady dynamiki Newtona | Leis de Newton | Законы Ньютона | Classical mechanics | Newtonovi zakoni gibanja | Newtons rörelselagar | กฎการเคลื่อนที่ของนิวตัน | Các định luật của Newton về chuyển động | 牛顿运动定律