Kaunas – miestas vidurio Lietuvoje, įsikūręs Nemuno ir Neries santakoje, svarbus pramonės, transporto, mokslo ir kultūros centras, „Laikinoji Lietuvos sostinė“. Kauno apskrities, miesto savivaldybės, Kauno rajono savivaldybės, arkivyskupijos centras. 364,1 tūkst. gyventojų (2005 m., pagal dydį antras Lietuvos miestas).

Istorija

Dabartinio Kauno vietoje, Neries ir Nemuno upių santakoje, gyventa nuo seniausių laikų. Gana ilgai Kauno atsiradimas buvo siejamas su legendiniu Lietuvos valstybės įkūrėjo Palemono sūnumi Kūnu, buvo nurodoma net tiksli miesto įsteigimo data – 1030 m. Kaip spėja kai kurie istorikai, 1140 m. arabų kartografas Idrisis tariamai Kauno vietoje pažymėjo gyvenamąją vietovę, vardu Quaynu (Qanys, arba Kabnu). Santakos gyvenvietės teritorijoje XIV a. viduryje buvo pastatyta mūrinė Kauno pilis.

Kryžiuočių kronikose Kauno gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1361 m. kaip žymi LDK tvirtovė. Kaunas su savo mūrine pilimi XIV–XVI a. sudarė svarbią pilių grandinės dalį, nusitęsusią palei Nemuną ir skirtą atremti kryžiuočių antpuolius. Pilis ne kartą buvo sugriauta. 1398 m. mieste susikūrė vokiečių pirklių gildija, palaikiusi artimus santykius su Hanzos miestais, tarp jų Ryga ir Karaliaučiumi.

1408 m. kunigaikštis Vytautas suteikė Kauno miestui Magdeburgo teises. 1441 m., pasirašius Hanzos sutartį, Hanzos miestų pirkliai atidarė kontorą, veikusią iki 1532 m. Nuo tada Kaunas pradėjo sparčiai augti, čia įsikūrė pagrindinė Lietuvos muitinė, didėjo jo, kaip prekybos su Vakarų Europa centro bei uosto svarba.

XVI a. pastatyta pirmoji mokykla (1495 m.), viešoji ligoninė (1519 m.), vaistinė (1540 m.), susiformavo pirmieji mūrinių namų kvartalai. Amžiaus pabaigoje Kaunas tapo vienas iš geriausiai suformuotų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų.

XVII a. pradžioje, susilpnėjus Lenkijos ir Lietuvos valstybei dėl jos karų su kaimyninėmis šalimis, Kauno plėtra sulėtėjo. Gyventojus išskynė maro epidemijos, miestas nukentėjo nuo švedų antpuolių, gaisrų.

XVIII a. pabaigoje Kauno ekonomika pagyvėjo, tačiau greitai užklupo 1812 m. karas, kurio metu Napoleono armija ties Kaunu kėlėsi per Nemuną. Karo metu miestas buvo nuniokotas net du kartus.

1843 m. įkūrus Kauno guberniją, miestas tampa gubernijos centru. XVIII a. pabaigoje iškastas Nemuną su Dnepru sujungęs Oginskio kanalas, 1862 m. nutiestas geležinkelis, siejęs Rusijos imperiją su Vokietija, 1898 m. pradėjo veikti pirmoji elektrinė – visa tai padėjo vystytis miesto pramonei ir prekybai. Tačiau buvo vienas miesto augimą ribojęs faktorius – Kauno tvirtovės fortų statyba, trukusi nuo 1882 iki 1915 metų. Tolesnę Kauno plėtrą sustabdė Pirmasis pasaulinis karas. Nuo 1915 m. pabaigos iki 1919 m. Kaune šeimininkavo kaizerinės Vokietijos okupantai.

1919 m. rusams užėmus Vilnių, Kaune įsikūrė Valstybės Taryba ir Ministrų kabinetas, kitos įstaigos. 1920 m. Vilnių okupavus Lenkijai, Kaunas tapo Laikinąja sostine, svarbiausiu Lietuvos miestu. 1920 m. Kaune susirinko Steigiamasis Seimas, padėjęs atkurtos valstybės teisinius pagrindus.

Nepriklausomybės metais Kaunas stipriai išsiplėtė, padaugėjo gyventojų, suklestėjo pramonė, buvo vystoma daugelis svarbiausių Lietuvos pramonės šakų. Klestėjo statyba, daugelis pastatų buvo pertvarkyta, pastatyta visai naujų labai reikšmingų architektūros paminklų, Aleksotą ir Vilijampolę su centru sujungė tiltai per Nemuną bei Nerį.

Tarpukario laikotarpiu Kaunas buvo žymiausias mokslo, kultūros, švietimo centras. Čia veikė 1922 m. įsteigtas Lietuvos universitetas, Meno mokykla, Konservatorija, Aukštieji kūno kultūros kursai, Veterinarijos akademija, kitos mokyklos. Įsteigti Dramos ir Operos teatrai (1925 m. sujungti į Valstybės teatrą), Karo muziejus, radijas, astronomijos observatorija. Buvo leidžiamos knygos, ėjo virš 100 periodinių leidinių. 1939 m. pastatytoje Sporto halėje Lietuvos krepšinio komanda laimėjo Europos čempionų titulą.

Tačiau šį miesto klestėjimo laikotarpį nutraukė daugiausia žalos padariusi sovietinė okupacija. Po Antrojo pasaulinio karo sparčiai imtasi atstatinėti nuniokotą miestą, bet dar sparčiau sovietiniai okupantai ėmėsi griauti ir naikinti viską, kas priminė nepriklausomos Lietuvos gyvenimą. Įvairiomis priemonėmis buvo kovojama su kitaminčiais. Vienas garsiau nuskambėjusių viešų protestų prieš sovietinę valdžią buvo Romo Kalantos susideginimas 1972 m. Kauno miesto sodelyje priešais Muzikinį teatrą.

1988 m. kilus didžiuliam išsilaisvinimo sąjūdžiui, buvo imtasi gaivinti daugelį vertybių: sugrąžinti gatvių, aikščių, muziejų pavadinimai, atstatyta daugelis Nepriklausomybės laikų paminklų.

1991 m. sovietų kariuomenei pasikėsinus į jaunos Lietuvos valstybės nepriklausomybę, Kaune, prie Sitkūnų radijo ir televizijos siųstuvų, budėjo žmonės, pasiryžę paaukoti už ją savo gyvybes. Vėliau, išvedus sovietinę kariuomenę iš Lietuvos, Kaunui atsivėrė visokeriopos plėtros ir bendradarbiavimo su užsienio valstybių miestais galimybės.

Ekonomika

Kaunas – didelis pramonės centras. Pramonės ištakos siekia XV–XVI a. Jau tada Kaunas garsėjo kalvių, batsiuvių, puodžių, siuvėjų, audėjų, stalių, stiklių dirbiniais. XVI a. pradžioje mieste dirbo apie 40 specialybių amatininkai, kurie būrėsi į cechus. Tačiau pramonės įmonės pradėjo steigtis tik nuo XIX a. vidurio.

Kauno miesto pramonė šiuo metu sudaro apie 20% visos Lietuvos pramonės. Labiausiai Kauno mieste išsivysčiusios pramonės šakos: maisto produktų ir gėrimų pramonė, tekstilė ir lengvoji pramonė, chemijos pramonė, leidyba ir perdirbimas, farmacija, metalų pramonė, medžio apdirbimas ir baldų pramonė. Informacinės technologijos ir elektronika tapo svarbia Kauno veiklos sritimi.

Apie pusę savo produkcijos pramonės įmonės realizuoja vidaus rinkoje, o kitą pusę eksportuoja. Daugiausia eksportuojami tekstilės gaminiai, metalai, elektros mašinos ir aparatūra, mediena bei medienos gaminiai, baldai. Pagrindinės eksporto rinkos – ES, Skandinavijos šalys, Rusija.

Į Kauno miesto ekonominę veiklą daugiausiai investavo JAV ir Suomija, jų investicijos 2005 m. atitinkamai sudarė 25,4% ir 20,4% visų tiesioginių užsienio investicijų.

Transportas

Kaune yra 1340 gatvių, jų bendras ilgis sudaro 675,7 km, užima 209 ha plotą. Visuomeniniu transportu vyksta apie 60% visų kelionių.

Eksploatuojama 160 troleibusų, veikia 16 maršrutų, jungiančių įvairius miesto rajonus. Bendras maršrutų ilgis – 368,3 kilometrai. Per metus pervežama apie 33 mln. keleivių.

Autobusų bendrovėje eksploatuojama 190 autobusų. Kiekvieną dieną aptarnaujami 34 maršrutai po Kauno miestą ir artimuosius priemiesčius. Jų bendras ilgis – 1160 km. Darbo dieną autobusai mieste nuvažiuoja 36 000 km. Vidutiniškai per dieną pervežama apie 68 000 keleivių.

Kaunas yra Lietuvos vidaus vandens transporto centras, turintis visą reikalingą infrastruktūrą – keleivių ir krovinių uostus, prieplaukas, laivų remonto teritoriją, taip pat administracines ir organizacines struktūras. Mieste įsikūrusi Susisiekimo ministerijos Vandens kelių inspekcija, bei „Nemuno laivininkystės“ įmonė, užsiimanti keleivių bei krovinių pervežimu.

Šalia Kauno veikia tarptautinis Kauno oro uostas, galintis priimti ir aptarnauti praktiškai visų tipų orlaivius. Kauno oro uostas perveža du trečdalius krovinių, gabenamų oro transportu Lietuvoje ir yra stambiausias krovinių pervežimo centras Baltijos valstybėse.

Gyventojai

Pagal tautybę apie 93% miesto gyventojų yra lietuviai, 4% – rusai, kitų tautybių – 3%. Mieste gyvenančios tautinės mažumos (žmonių skaičius):

• rusai – 16 662,
• ukrainiečiai – 1906,
• lenkai – 1600,
• baltarusiai – 1142,
• žydai – 427,
• vokiečiai – 378,
• čigonai – 364,
• latviai – 211,
• totoriai – 200,
• armėnai – 141,
• kitų tautybių – 534.

Kaunas šiuo metu yra vienas tankiausiai apgyvendintų Lietuvos miestų.

Beveik trečdalis užimtų Kauno gyventojų dirba pramonėje ir statybose. Daugiau nei pusė užimtųjų gyventojų dirba paslaugų sferoje.

Kultūra

Kaunas – stambus kultūros centras, turtingas muziejais. Mieste veikia apie 40 muziejų ir jų padalinių: nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės, Mykolo Žilinsko dailės, Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių, Maironio lietuvių literatūros, Vytauto Didžiojo karo, Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos, Tado Ivanausko zoologijos, Lietuvos aviacijos, Brangakmenių (gemologijos), Lietuvos sporto ir kiti muziejai, taip pat Kauno zoologijos ir Botanikos sodai.

Kaune veikia 26 bibliotekos, 7 profesionalūs, 10 mėgėjiškų teatrų, 20 folklorinių ansamblių, įvairūs kiti meno, sporto kolektyvai. Kauniečiai ir miesto svečiai itin pamėgę tris vasaros mėnesius vykstantį tarptautinį Pažaislio muzikos festivalį, kuriame dalyvauja pasaulio muzikos elito atstovai. Džiazo mėgėjai susitinka „Kaunas Jazz“ festivalyje. Karo muziejaus sodelyje galima pasiklausyti kariljono muzikos garsų. Operos ir operetės mėgėjai pamėgę tarptautinį festivalį „Operetė Kauno pilyje“, šokio mėgėjai – modernaus šokio teatro „Aura“ organizuojamą tarptautinį modernaus šokio festivalį.

Vienas žymiausių Kauno kultūrinių renginių – miesto gimtadienis (paskelbtas 1998 m. gruodžio 3 d. Kauno miesto tarybos nutarimu), švenčiamas gegužės 20 d. Būtent šią dieną 1463 m. kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis patvirtino ir praplėtė miesto teises. Pagrindiniai šventės renginiai keletą dienų vyksta Senamiesčio gatvėse, prie Kauno pilies bei kitose miesto vietose.

Miestas didžiuojasi kompaktišku, gerai išsaugotu Senamiesčiu, kuriame daug vertingų kultūros ir architektūros paminklų: Kauno pilis, gotikiniai Perkūno namai, Šv. Gertrūdos ir Vytauto Didžiojo bažnyčios, „Baltoji gulbė“ Kauno rotušė ir kt.

Mieste veikia įdomūs technikos paveldo objektai – funikulieriai. Vienu iš jų pasikėlus ant Aleksoto kalno – nuo jo, kaip ir nuo Prisikėlimo bažnyčios, atsiveria puiki Kauno panorama.

Kulto pastatai

Mieste išlikę daug įvairių stilių bažnyčių (iš viso – 21; iš jų 18 priklauso Kauno vyskupijai, 3 – Vilkaviškio (kairiajame Nemuno krante):

• Gerojo Ganytojo (Dainavos),
• Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio (Eigulių),
• Prisikėlimo bažnyčia (Kristaus prisikėlimo bažnyčia),
• Šv. Antano Paduviečio (Naujamiesčio),
• Šv. Antano Paduviečio (Rokų),
• Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedra bazilika,
• Šv. Gertrūdos (Marijonų),
• Šv. Juozapo (Vilijampolės),
• Šv. Kazimiero (Aleksote),
• Šv. Kryžiaus (Karmelitų),
• Šv. Mikalojaus (Benediktinių),
• Šv. Mykolo Arkangelo Kauno įgulos katalikų bažnyčia (Kauno soboras),
• Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia ir jėzuitų vienuolynas,
• Šv. Vincento Pauliečio (Petrašiūnų),
• Švč. Jėzaus Širdies (Šančių),
• Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą (Pažaislio),
• Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės (Palemono),
• Švč. Mergelės Marijos Vardo (Panemunės),
• Švč. Trejybės bažnyčia (Seminarijos bažnyčia),
• Šventosios Dvasios (Šilainių),
• Vytauto bažnyčia (Pranciškonų Švenčiausiosios Mergelės Marijos į dangų ėmimo bažnyčia),

Pažaislio vienuolynas – Pažaislio Švč. Mergelės Marijos apsilankymo pas Elžbietą bažnyčios ir kamaldulių vienuolyno pastatų ansamblis. Tai vienas gražiausių baroko architektūros ansamblių Lietuvoje. Iš viso Kaune yra 8 vienuolynai: buvęs basųjų karmelitų, benediktinių, buvęs ir esamas bernardinų, jėzuitų, kamaldulių, pranciškonų konventualų bei marijonų (anksčiau – rokitų ir šaričių).

Be katalikiškų bažnyčių taip pat yra ir kitų religijų šventovių – ortodoksų katedra, sentikių cerkvė (pastatyta 1906 m.), žydų sinagoga, musulmonų mečetė.

Nuorodos

• Kauno savivaldybės svetainė
• Kauno regiono turizmo informacijos centras
• Kauno žemėlapis
• Žemėlapiai

Kultūra

• Kauno muziejai
• Kauno vienuolynai
• Kauno bažnyčios

Lietuvos miestai | Kaunas | Kauno rajonas | Lietuvos herbinės gyvenvietės

Kauns | Коўна | Каунас | Kaunas | Kaunas | Kaunas | Kaŭnaso | Kaunas | Kaunas | Kaunas | Kaunas | קאונאס | Kaunas | カウナス | 카우나스 | Kauņa | Каунас | Kaunas | Kaunas | Kaunas | Kowno | Каунас | Kaunas | 考那斯