Europos Ekonominė Bendrija

Europos ekonominė bendrija (EEB, angl.: European Economic Community, EEC)– 1957 m. įkurta viena iš trijų Europos Bendrijų), siekusi ekonominiu požiūriu integruoti Europą, Europos Sąjungos pirmtakas.

Istorija

1950 m. gegužės 9 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas pasiūlė Vokietijai sujungti abiejų valstybių anglių ir plieno išteklius į vieną organizaciją, atvirą ir kitoms valstybėms. Šeštajame dešimtmetyje šešios Europos šalys - Belgija, Italija, Liuksemburgas, Olandija, Prancūzija ir Vokietija nusprendė sutelkti savo ekonominius išteklius ir sukurti bendrų sprendimų priėmimo ekonominiais klausimais sistemą. Jos įkūrė tris organizacijas:

1951 m. Paryžiuje - Europos anglių ir plieno bendriją, EAPB (European Coal and Steel Community, ECSC),
1957 m. kovo 25 d. Romoje - Europos atominės energijos bendriją (Euratomas, European Atomic Community),
1957 m. kovo 25 d. Romoje – nuo 1958 m. sausio 1 d. Europos ekonominę bendriją (European Economic Community).

Šios trys bendrijos nuo 1967 m. liepos 1 d. kartu buvo vadinamos Europos Bendrijomis (European Communities). EEB netrukus tapo pagrindine organizacija ir 1980 m. ji buvo pavadinta tiesiog Europos bendrija (EB).

Veikla

1952 m. liepos 23 d. įsigaliojo Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis. Veiklą pradėjo Europos anglių ir plieno bendrija.

1962 m. pradėta nustatyti Bendroji žemės ūkio politika. 1965 m. liepos 30 d. Prancūzija dėl nesutarimų su kitomis Europos Bendrijų valstybėmis atšaukė savo atstovą iš Europos Ekonominės Bendrijos Ministrų tarybos. Prasidėjo "tuščios kėdės" krizė. Bet 1966 m. sausio 29 d. Liuksemburge Prancūzija ir kitos penkios Europos Bendrijų valstybės pasiekė kompromisą. Prancūzija grąžino savo atstovą į Ministrų tarybą, bet iškėlė sąlygą, kad balsuojant itin svarbiais, tiesiogiai su nacionaliniais interesais susijusiais klausimais būtų priimamas vieningas sprendimas.

1967 m. trijų Europos Bendrijų (EAPB, EEB ir Euratomo) institucijos sujungiamos į vieną sistemą. Naujosios institucijos – Europos Komisija, Europos Ministrų Taryba ir Europos Parlamentas.

1968 m. „šešetas“ įgyvendino Muitų sąjungą, buvo panaikinti paskutiniai muitai pramonės gaminiams. Su Europos Bendrija prekiaujančioms šalims nustatyti bendrieji išoriniai muitų tarifai.

1972 m. rugsėjo 25 d. Norvegijos piliečiai referendume pasisakė prieš šalies stojimą į Europos Bendriją. Norvegijos stojimo į Bendriją sutartis neįsigaliojo. 1973 m. į EEB įstojo Didžioji Britanija, Danija ir Airija, Kopenhagoje Europos viršūnių taryba oficialiai pripažino kultūrą vienu iš pagrindinių „kultūrinio tapatumo“ elementų.

1974 m. valstybių narių valstybių ar vyriausybių vadovai nusprendė reguliariai susitikinėti kaip Europos viršūnių taryba ir nustatyti esmines Bendrijos politikos gaires. 1975 m. įsteigiamas Europos regionų plėtros fondas (ERPF). Europos Bendrija ir 46 Afrikos, Karibų jūros ir Ramiojo vandenyno šalys (AKR) pasirašė Lomės konvenciją.

1979 m. Įsigaliojo Europos piniginė sistema ir Europos piniginis vienetas – ekiu. 1979 m. birželio 7-10 d. įvyko pirmieji visuotiniai ir tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai. Nuo tada tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai vyksta kas penkeri metai (1984, 1989, 1994, 1999, 2004 m.).

1981 m. Graikija tapo dešimtąja Bendrijos nare. 1984 m. birželio 25-26 d. Fontenblo susirinkusi Europos viršūnių taryba pasiekė kompromisą ir baigė kone dešimtmetį trukusį ginčą tarp Didžiosios Britanijos ir kitų Europos Bendrijos valstybių dėl jos įnašo į Bendrijos biudžetą dydžio. 1985 m. birželio 14 d. Europos Bendrijos Komisija paskelbė Baltąją knygą, skirtą vidaus rinkos sukūrimui, kurioje numatytos vidaus rinkoje išliekančių fizinių, techninių ir fiskalinių suvaržymų pašalinimo iki 1992 m. pabaigos priemonės.

1985 m. - iniciatyvos „Europos kultūros sostinė“ atsiradimas. 1986 m. į EEB įstojo Ispanija ir Portugalija. Pasirašomas Suvestinis Europos aktas, kuriuo pataisomos steigiamosios sutartys ir numatoma iki 1993 m. sausio 1 d. sukurti bendrąją rinką. 1987 m. liepos 1 d. pradėjo veikti Europos Taryba.

1989 m. lapkričio 9 d. "griuvo" Berlyno siena, 1990 m. spalio 3 d. EEB narės – Vokietijos Federacinės Respublikos dalimi tapo Vokietijos Demokratinė respublika. 1989 m. gruodžio 8-9 d. Strasbūre susirinkusi Europos viršūnių taryba nutarė surengti naują tarpvyriausybinę konferenciją, kurioje būtų pasirengta įgyvendinti ekonominę ir pinigų sąjungą.

1992 m. - Europos ekonominės erdvės (EEE) įkūrimas. EEE suvienijo 12 Europos Bendrijos šalių ir 6 Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybes: Austriją, Suomiją, Islandiją, Lichtenšteiną, Norvegiją ir Švediją. 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte dvylika Europos Bendrijos valstybių - Airija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Vokietija - pasirašė Europos Sąjungos sutartį. 1992 m. birželio 2 d. Danijos piliečiai referendume nepritarė Europos Sąjungos (Mastrichto) sutarčiai.

1993 m. lapkričio 1 d., įsigaliojus Mastrichto sutarčiai, EB buvo pavadinta Europos Sąjunga (European Union). Romos sutartis, Suvestinis Europos aktas, Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartis, Amsterdamo sutartis tapo pagrindinėmis Europos Sąjungos kūrimosi, persitvarkymo gairėmis, jos laikomos pagrindiniu teisiniu pagrindu, kuriuo remiantis Europos Sąjunga ir jos valstybės narės bendradarbiauja.

Teisinis pagrindas

Svarbiausios EEB sutartys buvo:

Romos sutartis - 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašyta sutartis, kuria buvo įsteigta Europos ekonominė bendrija.
Suvestinis Europos aktas - 1986 m. vasario 17 d. Liuksemburge pasirašyta (įsigaliojo 1987 m. liepos 1 d.) sutartis, peržiūrėjusi ir padariusi pakitimus Europos Bendrijų steigimo sutartyse.

EEB teisės aktus sudarė:

Reglamentas yra privalomas visa apimtimi ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse. Jis įsigalioja visose šalyse narėse iškarto po to, kai yra paskelbiamas Europos Bendrijų "Oficialiajame leidinyje" arba nuo reglamente nurodytos datos, yra privalomas be išimties visiems EEB teisės subjektams ir nepalieka jo įgyvendinimo priemonių pasirinkimo laisvės.
Direktyva, suformuluojanti uždavinius ir tikslus, kurie yra privalomi visoms valstybėms narėms, tačiau sprendimą dėl jų taikymo nacionaliniu lygiu priima pačios valstybės narės. Direktyvos taikomos derinti, koordinuoti tiems nacionaliniams įstatymams, kurių įvairovė ar netolygumai trukdo veikti bendrajai rinkai.
Sprendimas - priimamas konkrečiam klausimui spręsti ir nėra privalomas visuotinai visais atžvilgiais. Jis privalomas tiktai tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems jis yra skirtas, pvz.: vienai kuriai nors valstybei narei, konkrečiai verslo šakai ar netgi atskiriems asmenims.
Rekomendacija ir išvada - teisiškai neprivalomi teisės aktai. Jomis paprasčiausiai išreiškiama institucijų pozicija tam tikru klausimu, siūlomi tam tikri veiksmai ir elgesys, įvairių politikos sričių derinimas, koordinavimas. Rekomendacijos ir išvados gali būti skirtos tiek fiziniams ir juridiniams asmenims, tiek valstybėm narėms.

Pagrindinės institucijos

EBPO, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija
EBTT, Europos Bendrijų Teisingumo Teismas
ECHO, Europos Bendrijų humanitarinė tarnyba
EIB, Europos investicijų bankas
EKF, Europos kultūros fondas
ESF, Europos socialinis fondas
EPF, Europos plėtros fondas
ERPF, Europos regionų plėtros fondas

Nuorodos

Europos Sąjungos svetainė

Tarptautinės ekonominės organizacijos | Europos Sąjunga

Gourt Home::Gourt :: Europos Ekonominė Bendrija

Istorija

Veikla

Teisinis pagrindas

Pagrindinės institucijos

Nuorodos