Žiemgala

Žiemgala (latviškai Zemgale) – istorinis ir etnografinis regionas dabartinėje Latvijos teritorijoje. Didžiausias miestas - Jelgava (anksčiau vadintas Mintauja).

Apie 870 m. istoriniuose skandinavų šaltiniuose pirmą kartą aptinkamas žiemgalių vardas kur aprašomi Danijos išeiviai, pavergę Žiemgalą. X a. pradžioje Semigallia minimas „Annales Ryenses“ ir „Annales Ripenses“. Simkala paminėta XI a. viduryje datuojamame Mervalos (Södermanland) runų akmenyje (Pav.). Gali būti, jog dar dviejuose akmenyse (Göksten ir Grönsta) yra užrašytas Žiemgalos vardas. XI – XII a. rusų ir vokiečių kronikose šis kraštas vadinamas Seimgala, Seimgaler, Semgalli, Zimigola.

Teritorija

Paskutinio tūkstantmečio pr. m. e. viduryje baltai suskilo į vakarų ir rytų baltus. Rytų baltai - žiemgaliai, žemaičiai, sėliai ir latgaliai iki IV a. priklausė bendrai kultūrinei sričiai. V – VI a. rytų baltai ėmė skilti į atskiras gentis. Mūšos ir Lielupės upių baseinuose susidarė atskira žiemgalių gentis davusi vardą Žiemgalos teritorijai. Jų teritorija vakaruose siekė Ventos upę, šiaurėje – Baltijos jūrą, Lielupės žiotis, Rygą, rytuose – Lėvenį ir Mūšos upės baseinu pietinėje dalyje pasiekė dabartinių Šiaulių ir Panevėžio rajonų šiaurines ribas. Jiems priklausė Lietuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Žiemgalių kaimynai šiaurėje buvo finougrų gentis lyviai, šiaurės rytuose – latgaliai, rytuose – sėliai, pietų pusėje – aukštaičiai, pietvakariuose – žemaičiai, o vakaruose – kuršiai. Vakarų Žiemgalos centras buvo Tervetės pilis, o rytų Žiemgalos – Mežuotnė, kurią 1220 m. sunaikino Livonijos ordinas. XIII a. I pusėje žinomos šešios žiemgalių žemės – Duobė, Duobelė, Silenė, Sparnenė, Tervetė, Upmalė, Žagarė.

Žiemgalių kalba

Žiemgalių kalba priklauso rytų baltų kalbų grupei. Ja buvo šnekama vidurinėje dabartinės Latvijos dalyje (apie Bauskę, Duobelę, Jelgavą) ir Lietuvos šiaurėje (apie Linkuvą, Joniškį, Žagarę). Apie XV a., nepalikusi jokių rašto paminklų, žiemgalių kalba išnyko. Livonijoje gyvenę žiemgaliai sulatvėjo, o Lietuvoje – sulietuvėjo.

Žiemgalių verslai ir kultūra

Žiemgaliai pasižymėjo kaip narsūs kariai, geri žemdirbiai: augino rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi gyvulininkyste, medžiokle, žvejyba.

Prie Rygos įlankos Lielupės žiotyse žiemgaliai turėjo uostą. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius su kitomis baltų gentimis, skandinavais bei slavais.

Žiemgaliai statė gerai įtvirtintas pilis. XIII a. Mežuotnės pilį saugojo net 8 metrų pylimas.

Žiemgalių tikėjimas

Žiemgaliai, kaip ir visi baltai buvo pagonys - tikėjo daug dievų. Gerbdami juos, tikėjo, kad dievai laimina jų namų židinį, gerai atliekamus darbus ir gaunamą derlių.

Vyriausias dievas, dangaus, šviesos, draugystės globėjas – Perkūnas. Pagrindinės, suteikiančios ir atimančios gyvybę yra deivės Žemyna, Laima ir Ragana. Gyvybės, derlingumo deivė Žemyna nusikaltėlius bausdavo prarydama į žemę. Laima, pasivertusi gegute, savo kukavimu pranašavo žmonėms laimę ar nelaimę. Mirties ir atgimimo deivė Ragana – kartais labai graži arba baisi, ilgais nagais ir susivėlusi, dažnai savo išvaizdą keisdavo į gyvulių. Mirties deivė Giltinė savo ilgu ir nuodingu liežuviu galėjo įgelti žmonėms ir tie mirdavo. Garbinama buvo ir miškų deivė Medeina.

Iki šių dienų išlikę daug legendų ir pasakojimų apie tai, kaip dievai bausdavo žmones už jų nepaklusnumą, nusižengimus ar net nusikaltimus.

Žiemgalių laidojimo papročiai

Žiemgaliai nuo kitų baltų skirėsi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji buvo laidojami eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), užapvalintais galais. Mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Nuo VIII a. atsirado skobtiniai karstai. Žiemgaliai laikėsi mirusiųjų nedeginimo tradicijos. V – VII a. vyrai buvo laidojami galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrų kapuose rasta iečių, kalavijų, kaplių. VII – VIII a. įvyksta pokyčių. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Žiemgalių laidojimo tradicijos latgaliams artimos tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo. Tačiau kaip ir kitose baltų gentyse, ilgą laiką laidojama viename kapinyne - toje pat teritorijoje gali būti V a. ir XII – XIII a. kapai, o kartais esti ir XVI – XVII a. kapų.

Žiemgalių istorinių įvykių seka

XII a. pradžioje Dauguvos upės pakrančių gyventojus dažnai puldavo Polocko kunigaikščių vadovaujami lietuviai. Kalavijuočiai ten gyvenantiems žiemgaliams ir latgaliams pasiūlė savo pagalbą kovai prieš lietuvius. 1205 m. vokiečiai remiami žiemgalių sumušė Žvelgaičio kariuomenę.

1208 m. kunigaikštis Viestartas (Viesturas) suvienijo vakarų Žiemgalą ir paprašė kalavijuočių paramos kovai su lietuviais. Šis žygis buvo nesėkmingas.

Kunigaikštis Viestartas (Viesturas), metraščiuose minimas iki 1230, žiemgaliams vadovavo ir vėlesnėms kovoms su kalavijuočiais.

XIII a. I pusėje šiaurės rytų žiemgalius užkariavo Rygos vyskupas ir Kalavijuočių ordinas.

1220 m. sunaikintas rytų Žiemgalos centras Mežuotnė.

1236 m. žiemgaliai prisidėjo prie Saulės mūšio, persekiodami besitraukiančius kalavijuočius. Po šio mūšio prasidėjo žiemgalių sukilimas. Kalavijuočių ordinas nebeatsigavo, nustojo egzistuoti kaip savarankiška organizacija, susijungė su Kryžiuočiais ir 1237 m. tapo jų autonomine šaka – Livonijos ordinu.

1250 m. Livonijos ordinas užkariauja Žiemgalą.

1258 m. Žiemgala išvaduojama.

1265 m. Livonijos ordinas Lielupės saloje pradėjo statyti Mintaujos pilį (Mithow, Mytowe).

1272 m. Žiemgala pasiduoda Livonijai.

1279 m. mūšyje prie Aizkrauklės lietuviams nugalėjus ordiną ir vėl išvadavus Žiemgalą, prasidėjo dar vienas žiemgalių sukilimas, kuriam vadovavo kunigaikštis Nameisis. Sukilimas buvo nuslopintas, o Nameisis 1281 m. pasitraukė į Lietuvą kartu su daugeliu savo gentainių. Tais pat metais jis jau dalyvavo Traidenio organizuotame žygyje prieš Kryžiuočių ordiną Prūsijos teritorijoje.

Žiemgalių pasipriešinimas kryžiuočiams truko ilgiausiai. 1290 m., padėjus išdavikui, buvo sudeginta paskutinė netoli Joniškio esanti žiemgalių pilis Sidabrė.

1291 m. Žiemgala galutinai užimama. Po šito pralaimėjimo apie 10 000 žiemgalių pasitraukė į Lietuvą. Pietų žiemgalius asimiliavo lietuviai, dalis šiaurinių žiemgalių buvo perkelta į kitas Livonijos sritis. Didžioji Žiemgalos dalis ilgainiui sulatvėjo. Rašytinių paminklų nepaliko. XIII – XIV a. Žiemgala atsidūrė dviejose valstybėse - pietinis jos kraštas LDK, o šiaurinis - Livonijoje.

1561 m. Livonijos Žiemgala įėjo į sukurtos Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės sudėtį.

Gotardas Ketleris, buvęs paskutinis Livonijos ordino magistras, sekuliarizavus ordiną, tapo pirmuoju šios kunigaikštystės kunigaikščiu. Sostine jis pasirinko Mintaują.

Iš Mintaujos (Jelgavos) apylinkių šnektų XIX amžiuje susiformavo latvių bendrinė kalba.

Taip pat žiūrėkite

Baltai | Istoriniai regionai | Latvijos istorija