Šventoji Romos imperija

Šventoji Romos imperija (vok. Heiliges Römisches Reich Deutscher Nation; lot. Sacrum Imperium Romanum Nationis Germanicae) - oficialus imperijos, 962 m. susikūrusios iš Karolingų Rytų frankų karalystės ir gyvavusios iki 1806 m., pavadinimas. Formaliai valstybės pradžia laikoma Otono II-ojo karūnavimas imperatoriumi 962 m. vasario 2 d.

Formulė Imperium Romanum naudota jau Karolio Didžiojo titule. Otonas II-asis ir jo įpėdiniai titulavo save Imperator Romanorum (Romos imperatorius) ir Rex Romanorum (Romos karalius). XII a., nuo Frydricho Barbarosos laikų (1157 m.), prie imperatoriaus titulo pridėta Sacrum ("šventoji").

Nuo 1254 m. vokiškuose dokumentuose valstybė vadinama Sacrum Imperium Romanum ("Šventoji Romos imperija"). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis - Nationis Germanicae, o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.

Istorija

Šventoji Romos imperija atsirado iš Rytų frankų karalystės ir priešnacionaliniu ar viršnacionaliniu dariniu, kuris niekada netapo nacionaline valstybe kaip Prancūzija ar Jungtinė Karalystė.

Imperija faktiškai kaip "skėtinė organizacija" apėmė daugelį teritorijų ir sudarė tam tikrus legitimumo rėmus atskirose teritorijose valdžiusiems valdovams. Šios pusiausavarankiškos kunigaikštystės ir hercogystės pripažino imperatorių kaip idėjinį imperijos valdovą ir turėjo paklusti imperijos įstatymams, teismams ir reichstagų sprendimams, tačiau per monarcho rinkimus, reichstagus ir kitas luomines atstovavimo institucijas dalyvavo imperijos politikoje ir galėjo ją įtakoti.

Imperatorių kova su popiežiais (vadinamoji kova už investitūrą) lėmė tai, kad XIII a. prarasta Italija ir sustiprėjo imperiją sudarančios vokiečių kunigaikštystės. Imperatoriaus valdžia Vokietijoje darėsi vis labiau sąlygiška, o po Trisdešimties metų karo (1618—1648 m.) imperatorių valdžia bebuvo nominali.

Šventosios Romos imperijos imperatorius tuo metu realiai tevaldė tik savo domeną, ir iš ten gaudavo savo pagrindines pajamas. Tai buvo sąlygota ypatingos Vokietijos situacijos. Tuo tarpu kai daugelyje Europos šalių vyko centralizacija, Vokietijoje liko politinis išsiskaidymas. Kadangi teisiškai Vokietijos kunigaikščiai buvo privatūs savo valdų savininkai, tai natūraliai reiškė atskirų politinių vienetų nepastovumą, išskyrus bažnytines žemes. Daugelis Šv. Romos imperijos valdų skyrėsi resursais, teritorija, politine reikšme ir juridiniu statusu. Dinastijos taip pat sėkmingai galėjo plėsti ir stiprinti savo valdas kaip ir išskaidyti jas skirtingiems paveldėtojams, sukuriantiems atskiras dinastijų šakas.

1806 m. rugpjūčio 6 d. Napoleono Bonaparto reikalavimu imperatoriui Francui II-ajam atsisakius imperijos karūnos imperija nustojo egzistuoti. Tuo metu imperija bet kuriuo atveju dėl Napoleono užkariavimų ir Reino konfederacijos sukūrimo jau buvo praradusi prasmę.

Imperijos teritorija

Imperiją sudarė Vokietija, kuri joje dominavo, Čekijos, Austrijos, Lichtenšteino, Slovėnijos, Belgijos ir Liuksemburgo teritorijos, taip pat dalys dabartinės Lenkijos ir Olandijos. Kurį laiką imperijai taip pat priklausė Šveicarija, taip pat dalis rytinės Prancūzijos ir šiaurės Italijos.

Istorinės valstybės

Gourt Home::Gourt :: Šventoji Romos imperija

Istorija

Imperijos teritorija